patarimai artimiesiems

Keletas signalų, jog artimas žmogus ar draugas gali planuoti savižudybę:

• Kalbos apie savižudybę ar mirtį, pavyzdžiui: „Norėčiau būti miręs“, „Geriau būčiau negimęs“, „Ką nors sau pasidarysiu“, „Nieko nebenoriu“, „Norėčiau pradingti“ ir pan.
• Priemonių, reikalingų savižudybei įvykdyti, įsigijimas, pavyzdžiui, virvės, ginklo. Kartais asmenys gali pradėti kaupti vaistus.
• Neprieinamas pokalbiui, dažnai nori būti vienas
• Didelė nuotaikų kaita – vieną dieną emociškai pakylėtas, kitą – gilioje duobėje.
• Domisi mirtimi, agresija.
• Jaučiasi beviltišku ar bereikšmiu.
• Dažniau vartoja alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas.
• Rutinos pokyčiai, tarp jų valgymo ar miego.
• Rizikingas elgesys.
• Daiktų grąžinimas arba dovanos kitiems be priežasties.
• Atsisveikinimai su artimaisiais, draugais, tarsi jau nebepasimatytų.

Jei draugas ar artimasis kalba apie savižudybę, pastebite nerimą keliančius ženklus, nesistenkite išspręsti šios situacijos vienas ir kuo greičiau. Pabandykite rasti profesionalią pagalbą. Asmuo gali būti paguldytas į ligoninę, kol ši krizė praeis, ir jis vėl galės gyventi savarankiškai.

Jei nerimauji, kad draugas ar bendraklasis ketina nusižudyti, gali imtis tam tikrų veiksmų:

• Tiesiogiai paklausk apie jo (jos) jausmus, net jei tą padaryti labai nedrąsu. Išklausyki ir labai rimtai priimki tai, ką kitas tau sako. Vien pasikalbėjimas su kažkuo, kam tu rūpi, gali pakeisti situaciją.
• Jei po pokalbio vis tiek neramu, pasidalyki tuo nerimu su mokytoju, auklėtoju, kuriuo nors iš dienos centro darbuotojų ar kitu suaugusiuoju, kuriuo tu pasitiki.
• Be abejo, gali būti nejauku papasakoti savo įtarimus suaugusiajam, nes gali bijoti suklysti ar apšmeižti kitą. Visgi žmogus, kalbantis apie mirtį, gali nusižudyti ir vėliau, jei to nepadarytų artimiausiu metu. Tu gali jam padėti, net jei tas žmogus neketina pagalbos prašyti. Atmink, kad jei draugas ar bendraklasis kalba ar galvoja apie savižudybę, jam reikia profesionalios pagalbos. Paskatink, padrąsink bendrauti su tavimi. Žmogus galvojantis apie savižudybę, gali slėpti jausmus, jausti gėdą, kaltę ar nerimą. Pasistenk būti supratingas ir išsakyk savo nuomonę nekaltindamas. Klausyk įdėmiai ir nepertraukinėk kalbančiojo.
• Padrąsink ieškoti pagalbos. Ketinantis nusižudyti draugas gali kentėti nuo depresijos (itin liūdnos ilgą laiką trunkančios nuotaikos) ar tiesiog neturėti jėgų ar motyvacijos ieškoti pagalbos. Jei draugas nenori kreiptis į gydytoją ar psichiatrą, gali pasiūlyti jam veikiantį krizių centrą, mokytoją ar kitą asmenį, kuriuo jis pasitiki. Tu gali pasiūlyti pagalbą ar patarti, kas galėtų padėti, bet neprivalai tapti psichologu ar psichiatru pats. Tu to paprasčiausiai negali, o specialistai parengti tam, kad tokiems žmonėms padėtų.
• Pasiūlyk draugui ar bendraklasiui kartu kreiptis pagalbos. Pavyzdžiui, internete gali paieškoti pagalbos galimybių, paskambinti dėl jų ar rasti kitą svarbią informaciją. Gali pasiūlyti kartu eiti į priėmimą ar pirmąjį susitikimą su specialistu.
• Gerbk žmogų ir pripažink, kad jis gali jaustis blogai. Kiek įmanoma, pasistenk reaguoti ramiau, kad savo kalbomis ir elgesiu neišgąsdintum jo. Ketinantis nusižudyti žmogus galbūt mąsto nelogiškai, bet jo jausmai yra tikri.
• Neteisk ir nekaltink. Pasistenk vengti frazių „Gali būti ir blogiau“ ar „Tu turi viską, dėl ko verta gyventi“. Geriau pasiklausk „Kas nutiko, kad jautiesi taip blogai?“, „Kas galėtų padėti jaustis geriau?“, „Kuo aš tau galėčiau padėti?“ ir pan.
• Neprižadėk laikyti paslaptyje to, ką išgirsi, ypač draugo ketinimus nusižudyti. Paaiškink jam, kad negali saugoti paslapties, kai kito gyvenimas yra pavojuje. Šiuo atveju, tu, pranešdamas kitiems, sieki jam padėti.
• Gali pabandyti patarti ar paguosti, kad bent vienas dalykas gyvenime gali pasitaisyti, tereikia suteikti tam galimybę. Ketinantiems nusižudyti atrodo, kad viskas nepataisoma ir niekas negali pagerėti. Svarbu paaiškinti, kad tokios mintys ir su tuo susiję jausmai laikini, kad, esant tinkamai pagalbai, įmanoma iš to išsikapstyti ir jaustis geriau.
• Jei įmanoma, pasistenk, kad draugas nevartotų alkoholio ar narkotikų. Kartais atrodo, kad tai gali sušvelninti jausmus ar leisti pabėgti nuo juodos rutinos, bet iš tikrųjų tai tik blogina padėtį, nes tokiu būdu gali būti skatinamas rizikingas elgesys ar liūdesys.
• Jei įmanoma, iš artimiausios aplinkos reikėtų pašalinti daiktus, kuriais galima susižaloti, – peilius, virves, narkotikus, vaistus ir kt.

Nesi atsakingas už kito gyvybę ir už tai, kaip kitas asmuo su ja elgiasi, bet tavo veiksmai gali paskatinti pamąstyti, kad yra ir kitų galimybių – išlikti gyvam ir gauti pagalbą.

Didelės pastangos dėl draugo, kurio gyvybė pavojuje, negalėtų sugriauti jūsų draugystės.

Jei nerimauji, kad draugas ar bendraklasis ketina nusižudyti, gali imtis tam tikrų veiksmų:

• Būk su juo ir nuoširdžiai bendrauk.
• Neparodyk išgąsčio, kad ir ką žmogus sakytų. Be abejo, pradedant pokalbį, reikia būti pasirengusiam išgirsti tai, kas blogiausia. Kūno kalba gali išduoti tavo išgąstį. Taip žmogui tarsi dar sykį patvirtinama, kad jo padėtis yra labai sudėtinga ir beviltiška.
• Nesumenkink skausmo. Teiginiai: „Baik nervintis“, „Nusiramink“, „Neliūdėk“, „Argi verta dėl to žudytis“ ir pan. yra netinkami. Tokie pasakymai gali tik paskatinti žmogų užsisklęsti, nes jis jausis nesuprastas.
• Nepasakok savo „sunkių“ istorijų. Be abejo, vietoje ir laiku pasakyta frazė apie tavo sunkius išgyvenimus ir kaip sugebėjai tą laikotarpį įveikti, yra svarbu ir teikia vilties, bet tai turi būti tik trumpa užuomina, o ne istorijos pasakojimas. Dabar skauda vaikui, kuris nepasirengęs klausyti kito asmens istorijų.
• Nesistenk pralinksminti. Ketinimai gali būti labai geri – išblaškyti sunkią žmogaus nuotaiką. Bet to daryti šiuo atveju nedera, nes taip parodytum, kad nesupranti to žmogaus. Tiesiog bandyk atsargiai, stebėdamas (-a), ar tai nekelia pasipriešinimo, kalbėtis apie ateitį optimistiškai, atrasti bent vieną mažą teigiamą dalyką ar viltį.
• Nesigriebk emocinio šantažo. Pasakymai: „Ką tu sau galvoji, ką darys tavo tėvai, jei tu...“, „Tavo mama to neištvertų...“, „Pasigailėk savo tėvo ligonio...“ ir pan. tik sukelia žmogui kaltės jausmą ir dar labiau apsunkina jo būseną. Krizę išgyvenantis žmogus yra didžiausias priešas pats sau, todėl dabar reikia rūpintis juo, o ne dar primesti rūpinimąsi kitais.
• Nežadėk laikyti paslaptyje ketinimo nusižudyti. Gali pažadėti išlaikyti paslaptyje problemos turinį, bet ne patį ketinimą. Jei vaikas vis dėlto nusižudys, o tu niekam daugiau apie tai nebūsi pasakęs (-iusi), kaltės jausmas gali lydėti visą gyvenimą, graušiesi, kad ne viską padarei.
• Užtikrink pagalbą. Nedarydamas (-a) spaudimo, kviesk ketinantį nusižudyti asmenį nueiti pas psichologą ar gydytoją, motyvuodamas (-a) tuo, kad tai praskaidrintų blogą nuotaiką ir galbūt padėtų išspręsti problemas. Skatink žmogų kalbėti, dalytis jausmais ir mintimis.